- pagurklis
- pagùrklis sm. (1), pagurklỹs (3b)
1. K vieta po smakru, pasmakrė, pakaklė: Tėvo pagurklyje vėl išryškėjo dvi gyslos ir paraudo sprandas A.Vien. Pilkosios startos jaunikliai skiriasi nuo senių žymia rusvos spalvos priemaiša, ypač ant krūtinės ir pagurklio T.Ivan. Arkliai sirgo pažandėm, pagùrkliai buvo išpuvę Raud. Pagauk vištą, kur baltu pagùrkliu Lnkv.
2. storas riebumų sluoksnis po smakru, paliaukis, gurklys: Josios pagùrklis padribęs iš riebumo J. Stambi su dviem pagurkliais šeimininkė piktomis permeta vyrą nuo galvos iki kojų J.Marc. Drūta, buini, pagùrklį paleidus, kai pečiaus galas! Skr. Kad būt blogai, tai pilvų ir pagùrklių neaugintų (nebūtų nutukę) Gs. Kaip viršaičiu paliko, jau ir pãgurklį išsiaugino Lž. Toks didelis pagùrklis! Vkš. Nutukęs, kad net pagùrklis karo Mrs. Pas močiutę augau, agurkėlius valgiau, dėl to mano, dėl to mano pagurklėlis gurkso JV733.
3. K, Pn galvijų po kaklu nukarusi oda: Kai bulius bliauja, tai jo pagurklis nutįsta ligi žemės rš.
4. NdŽ gaidžio ar vištos pakarūklai po snapu.
5. NdŽ anat. įgerklio kremzlės sustorėjimas, Adomo obuolys.
6. NdŽ anat. struma.
7. vieta pagal indo, butelio gurklį: Ąsotį pripylė iki pagurklio rš. Smetonos lig pagùrklio Kp.
◊ pagùrklį papū̃tęs DŽ išdidus.pagùrklį patem̃pęs nuliūdęs: Sėdi pagùrklį patem̃pęs Srd.
Dictionary of the Lithuanian Language.